Prienų miškų urėdija

 

Naujienos


Klaidingi stereotipai

Planeta vis sunkiau beišmaitina besiplečiančią žmonių giminę. Vartojimas nuolat auga, nes ir tokie gigantai kaip Kinija jau gali sau leisti žmoniškesnį gyvenimą. Stebint vis mažėjančius natūralių buveinių plotus, nykstančias rūšis, populiarėja draugiškas aplinkai gyvenimo būdas, gamtosauginės idėjos. Tačiau toli gražu ne visada šios idėjos neša naudą gamtai. Gerai, kai žmonės rūpinasi aplinka, bando ją saugoti, tačiau tam būtinas bent minimalus gamtos pažinimas. Daugeliu atvejų garsūs šūkiai saugoti gamtą tėra pigus populizmas.

Geriečiai ir blogiečiai

Eilinis miesto gyventojas, dirbantis prie kompiuterio, apsiperkantis prekybos centre, šiek tiek rūšiuojantis šiukšles ir retkarčiais dalyvaujantis akcijose „Uždrauskime medžioklę", „Stabdykime besaikį miško kirtimą" ar pan., be abejo, laikomas geriečiu, jautriu žmogumi, geru piliečiu. O miško kirtėjas, duonai užsidirbantis su kirviu ar benzopjūklu, ūkininkas šienaujantis žydinčią pievą ar medžiotojas nusitaikęs į didžiaakę stirnaitę - be abejonės tikri blogiukai. Būtent tokie stereotipai susiformavę mūsų visuomenėje.
Tokia situacija man primena vaikystėje skaitytą pasaką, kai dievas, bandydamas padėti žmogui, dideles nelaimes pakeisdavo mažomis negandomis. Žmogus vis likdavo nepatenkintas. Pasaka, kiek pamenu, vadinosi „Ne viskas yra taip, kaip atrodo". Taigi, pabandykime pasigilinti į situaciją ir geriečius su blogiukais sukeisti vietomis. Pradėkime nuo didžiausio nenaudėlio - medžiotojo. Čia turiu patikinti, kad tikrai neturiu šautuvo, žudymas man nepriimtinas, medžioju nebent tik su fotoaparatu.
Medžiotojas, net ir tas, kurį paniekinamai vadiname mėsininku, naudoja atsinaujinančius gamtos išteklius. Stirna - gamtos dalis. Gyvendama miške ji tikrai nebuvo svetimkūnė, nedarė žalos aplinkai. Medžiotojas (kaip ir vilkas) ją panaudojęs maistui nepakeitė aplinkos. Tiesa, su viena išlyga - jei jis sąžiningai pasirūpino išteklių atkūrimu.
Ką gi nuveikė miestietis, nusipirkęs prekybos centre kiaulienos faršo? Nužudė gyvūną ne savomis rankomis. Atseit, nematau ir širdies neskauda. Tačiau pirkdamas mėsą prekybos centre žmogus naudojo ne atsinaujinančius gamtos išteklius, bet paskatino gamybą - šiuo atveju - kiaulidžių kompleksų veiklą. Sutikite, šie kompleksai tikrai nėra gamtos draugai.
Geru žodžiu reikėtų paminėti ir meškeriotoją, vakarienei sužvejojusį ešeriokų, vietoj to, kad nusipirktų tunų ar jūrinėse fermose išaugintų lašišų.
Ką gi iš tikro veikia ūkininkas? Na tas, kuris šienauja žydinčią pievą, su visomis Raudonosios knygos augalų rūšimis. Iki šiol pamenu pasipiktinusios skaitytojos straipsnį su nušienautų gegūnių nuotraukomis. Veiksmas vyko Žuvinto rezervate. Straipsnio autorė nepajėgė suprasti, kad būtent šienavimas bei ganymas ir suformavo tokias pievas. Tradicinės ūkinės veiklos nutraukimas reiškia pievų išnykimą. Turime chrestomatinį pavyzdį, kai įsteigus draustinį, uždraudus šienavimą ir ganymą išnyko retieji paukščiai Kretuono saloje. Kažką pavyko atkurti, tačiau praradimai buvo gerokai didesni negu paprastai rašoma. Karvių, avių bandų ganymas paežerėje išlaikydavo ir smėlėtas pakrantes. Šiuo metu jos apauga krūmynais, nendrėmis, uždumblėja. Dabar Kretuone valtimi priplaukti iki kranto - tikrai sudėtingas uždavinys. Apsauginės vandens telkinių juostos, kuriose draudžiama kirsti medžius, matyt, yra dar viena gamtosaugininkų klaida, greičiausiai pasiskolinta iš visai kitose klimato sąlygose esančių valstybių. Medžiai stabdo ežerų bangavimą, tuo pačiu ir natūralų biologinį valymąsi. Medžiai į vandenį pažeria begalę lapų, kurie pūva ir skatina vandens telkinių užaugimą. Pievos vandens telkinių pakrantėse būtų kur kas geresnis sprendimas.
Bet grįžkim prie geriečių ir blogiukų. Panagrinėkime, ką gi veikia tie blogiukai, kurie „be saiko kerta miškus". Sakote be saiko? Lietuvoje miškų plotai nuolat didėja. Beje, taip yra visoje Europoje. Kai kalbama apie besaikį miškų kirtimą, dažniausiai sąmoningai pamirštama pridurti, jog kalbama apie Pietų Ameriką arba Afriką. Per pastaruosius 60-70 metų Lietuvos miškų plotai beveik padvigubėjo. Ir tai tampa pagrindu kaltinimams, jog turime per mažai sengirių. Bet, jei beveik pusė miškų užauginta pokario metais, kada gi jie galėjo tapti sengirėmis? Be abejo, didėjant miškų plotams, didėja ir kirtimų apimtys. Ir tai normalu. O sengirės susiformuos iš II grupei priskirtų miškų, kuriuose nustatytas kirtimo amžius gerokai didesnis negu ūkiniuose miškuose. Tiesiog gamta neskuba. Tik mums visko norisi čia ir dabar. Kiekvienas mato miške iškirstą dar vieną plyną biržę, bet tikriausiai dažnas nepastebi, kad visa giria paseno dar vieneriais metais...

Ar būtina viską drausti?

Gamtosauga, ekologija atsirado palyginti neseniai. Nenuostabu, kad ir klaidų gamtosauginiuose sprendimuose pasitaiko ne taip jau mažai. Daugelis taisyklių tiesiog perkeliamos iš kitų šalių patirties, neatsižvelgiant į skirtingas klimatines sąlygas, skirtingą saugomų objektų būklę. Paprasčiau sakant, turėdami tikrai puikią, natūralią gamtą, mokomės iš tų, kurie tą gamtą sunaikino.
Dirbu girininku. Girininkijoje yra visoms keturioms miškų grupėms priskirtų miškų. Prieš pradėdamas bet kokį įprastinį ūkinį darbą (sakykim, parduodamas kaimiečiui kelis vežimus sausuolių malkoms), privalau išsinagrinėti visą krūvą dokumentacijos ribojančios mano veiklą: kuriai miškų grupei priskirtas šis sklypas, ar ten nėra retų augalų ar paukščių, kokiam regioninio parko draustiniui jis priskirtas, kada ši veikla apskritai draudžiama ir t. t. Tai normalu. Tačiau ne visi ūkinės veiklos apribojimai sutelpa į sveiko proto ribas. Paaiškėja, kad keliolikos hektarų sklype, kuriame bus iškertama keliolika sausuolių, auga pora vėjalandės šilagėlės kupstų (kuriuos aš pats ir suradau). Bederindamas dokumentaciją gaunu papildomą reikalavimą neleisti kirsti po balandžio mėnesio 1 dienos, kad nebūtų pažeista miško paklotė. Normalu? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip. Bet pasigilinkime į augalo biologiją. Vėjalandės šilagėlės - šlaitiniai augalai. Jos gali daugintis tik ten, kur dirvožemis pažeistas, suardyta samanų danga. Ko gero 95 proc. šių augalų auga geležinkelio pylimų šlaituose, kelių sankasose, net greideruojamų kelių pakraščiuose, medienos sandėliavimo vietose. Dar daugiau: kitas dokumentas - Girutiškio rezervato gamtotvarkos planas - reikalauja draskyti miško paklotę rezervate, kad šilagėlės galėtų užsisėti...
Tai tik menkas pavyzdėlis, neturėjęs didesnės įtakos nei ūkinei veiklai, nei augalo išlikimui. Bet kiek tokių pavyzdžių galėtų papasakoti bet kuris gamybininkas! Manau, tiesiog susiformavo tradicija saugant retą augalą ar gyvūną pirmiausia uždrausti bet kokią ūkinę veiklą. O turėtų būti akivaizdu, jog ta retenybė yra būtent esamos ūkinės veiklos fone ir negali egzistuoti ten, kur tokios veiklos nėra.

Neverkšlenkime

Lietuvoje turime puikią gamtą, natūralią, mažai pažeistą aplinką. Esame pati ekologiškiausia valstybė Europoje. Na, jei ne pati pačiausia, tai bent viena iš ekologiškiausių, žiūrint pagal kokius kriterijus vertinsime. Žinoma, tai nereiškia, jog neturime saugoti savo gamtos, bet reiškia ir tai, kad iki šiol dirbome gerai, ir Europai yra ko iš mūsų pasimokyti. Tiesiog nereikėtų patikėti populistiniais raginimais viską uždrausti, apriboti, piešti tik juodomis spalvomis. Mažas pavyzdėlis: 1978 metais Lietuvoje turėjome 300 paukščių rūšių. Paukščiai taip greitai „nyko", kad dabar Lietuvoje užregistruotos berods 375 rūšys. Galima kalbėti apie kriterijų pasikeitimą, klimato atšilimo įtaką, bet akivaizdu, jog sulaukėme didžiulio būrio naujų rūšių pvz., baltasis garnys, bitininkas, žvirblinė pelėda, gulbė giesmininkė. Daugelis šių paukščių tapo dažnais, įprastais. Kiek gi pasitraukė iš Lietuvos per šiuos metus? Berods viena rūšis - baltasis tetervinas (žvyrė).
Pasakojimai apie visišką Lietuvos gamtos nustekenimą naudingi tik tiems, kurie gyvena iš gamtosauginių projektų vykdymo. Taip tiesiog lengviau gauti Europos Sąjungos paramą. Tik ar visad ta parama proporcinga vykdomiems darbams? Daugybę gerų darbų galima atlikti teturint kišenėje keliolika litų. Užuot verkšlenę dėl paskutiniųjų retos rūšies augaliukų, imkime ir surinkę šių augalų sėklas, pasėkime jas tinkamose vietose arba padauginkime šiuos augalus vegetatyviai. Deja, tai nepopuliaru, nes per daug pigu.
Suprantu, kad ne su visais šio straipsnio teiginiais sutiksite, bet jeigu tai privers pagalvoti, susimąstyti, vadinasi - rašyta ne veltui.

   
2012 08 21


Valstybės Įmonė
Prienų miškų urėdija

Miškininkų g. 2, LT-59149
Ignacava, Prienų r. sav.
telefonas (8 319) 60300
faksas (8 319) 60492
el. paštas: info@prmu.lt

Duomenys apie VĮ Prienų miškų urėdiją kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 191803586
PVM mokėtojo kodas LT918035811 A.s LT04 7300 0100 0256 3597, "Swedbank" AB, b.k. 73000

 

 



Gaisringumas Ligos Medienos ištekliai