Prienų miškų urėdija

 

Naujienos


Dirvos paruošimas miško želdiniams kirtavietėse

Atkuriamas miškas galėtų augti be dirvos paruošimo, jeigu kertant mišką nebuvo stipriai pažeistos dirvožemio fizinės savybės ir drėgmės režimas. Dirvos ruošimu siekiama sudaryti palankesnes miško želdinių įsikūrimo ir tolimesnio augimo sąlygas bei sumažinti arba išvengti želdinių priežiūros darbų. Nuo dirvos paruošimo būdo priklauso ir dirvožemio derlingumas, drėgmės režimas, konkuruojančių augalų kiekis, aukštis ir agresyvumas kultivuojamiems augalams, dirvos ir netgi pažemio oro temperatūra sodinimo vietoje. Želdinių prigijimas, išsilaikymas ir augimas priklauso nuo fizinių bei hidrofizinių dirvožemio savybių.

Dirvos paruošimo įtaka pažemio oro temperatūrai yra maža. Lietuvoje dirvožemio temperatūra šaknų zonoje mažesnė negu optimali, todėl tai turi tik nedidelės įtakos želdinių prigijimui ir augimui. Iš fizinių ir hidrofizinių dirvožemio savybių didžiausią reikšmę želdiniams prigyti ir augti turi dirvožemio tankis ir drėgmės imlumas.
Miško dirvožemių tankis palankus medeliams prigyti ir augti, jeigu kirtimo metu dirvožemis nepažeidžiamas. Todėl purenimas ruošiant dirvą nereikalingas, nes tai nepagerina medelių įsikūrimo ir augimo sąlygų, o neretai gali jas ir pabloginti.

Sudurpėjusių pakločių ir durpžemių tankis per mažas želdinių prigijimui, bet jį pakeisti dabar esančiomis dirvos ruošimo techninėmis priemonėmis nėra galimybių. Nederlingų smėlio dirvožemių drėgmės imlumas mažas, želdiniams prigyti, išsilaikyti ir ypač augti, jis turi netgi didesnę reikšmę negu maisto medžiagų trūkumas. Didžiausią drėgmės imlumą ir daugiausia maisto medžiagų turi humusinis dirvožemio horizontas, todėl ruošiant dirvą jo negalima pašalinti - priešingai, pageidautina sodinimo vietoje humusinį horizontą pastorinti.
Dirvos paruošimas miško želdiniams priklauso nuo geografinės padėties, o zonos ribose būdo pasirinkimą daugiausia lemia dirvožemių drėgmės režimas. Normalaus drėgnumo dirvose galimi visi trys dirvos ruošimo metodai: aukščiau bendro dirvos paviršiaus, lygiai su juo ar žemiau bendro dirvos paviršiaus. Aukščiau bendro dirvos paviršiaus dirva ruošiama riekėmis, volais, lysvėmis ar kauburėliais; lygiai su juo - juostomis ar aikštelėmis; žemiau bendro dirvos paviršiaus - vagomis ar duobutėmis. Drėgmės pertekliui sumažinti sodinimo vietoje laikinai užmirkstančių dirvožemių sklypuose dirvą reikėtų ruošti tik aukščiau bendro paviršiaus, o sodinant juodalksnį - taip pat lygiai su juo.

Daugiausia maisto medžiagų sodinimo vietoje sukaupiama ruošiant dirvą aukščiau bendro paviršiaus (riekėmis, volais, lysvėmis ar kauburėliais). Ruošiant dirvą lygiai su dirvos paviršiumi juostomis ar aikštelėmis, maisto medžiagų kiekis sodinimo vietoje išlieka panašus kaip neruoštoje dirvoje, o išariant vagas ar iškasant duobutes, pašalinamas visas ar dalis humusinio horizonto, sodinimo vietoje mažai belieka maisto medžiagų. Jų kiekis sodinimo vietoje didžiausią reikšmę turi želdinių augimui ir išsilaikymui. Želdinių prigijimą daugiausia lemia sodinimo vietos drėgmės režimas.
Brukninėse - mėlyninėse, žibuoklinėse - kiškiakopūstinėse, kiškiakopūstinėse - plačialapėse ir garšvinėse kirtavietėse (Nb, Nd, Ld, Lf) skirtingais būdais paruoštoje ir neruoštoje dirvoje buvo atlikti dirvožemio drėgmės režimo tyrimai sodinimo vietose. Normalaus drėgnumo dirvožemių sklypuose palankiu drėgmės režimu želdinių prigijimui ir augimui pasižymi neruoštos smėlio ir priesmėlio dirvos. Pašalinus augalus, net ilgų sausų periodų metu (daugiau nei 2 mėn.) drėgmės kiekis humusiniame horizonte nesumažėja tiek, kad augalai jos nepasiektų. Drėgmės režimui vagose ir duobutėse svarbią įtaką turi granuliometrinė dirvožemio sudėtis. Smėlio dirvose pašalinus humusinį horizontą vagos dugne būna jaurinis ar iliuvinis labai laidūs vandeniui horizontai. Palijus vanduo greitai prasisunkia į gilesnius dirvožemio sluoksnius, o sodinukų šaknų zonoje lieka sunkiai, vėliau - ir labai sunkiai augalams pasiekiama drėgmė. Priesmėlio dirvų vandens laidumas mažesnis, imlumas didesnis ir vegetacijos sezono metu vagose ar duobutėse sodinukų šaknų zonoje vyrauja vidutiniškai, ilgais sausais periodais - sunkiai pasiekiama drėgmė. Sunkios granuliometrinės sudėties dirvose lietingais periodais sodinukų šaknų zonoje vyrauja perteklinė drėgmė. Neretai vanduo stovi ir virš dirvos paviršiaus. Lietingiems periodams užsitęsus tai gali tapti želdinių žuvimo priežastimi, ypač jeigu želdiniai įveisti iš drėgmės pertekliui jautresnių medžių rūšių (eglė, maumedis, karpotasis beržas).

Drėgmės režimas labai keičiasi riekėmis ar kauburėliais paruoštoje dirvoje. Didelės įtakos čia turi riekės ir paklotės storis. Drėgmės režimas plonose riekėse visiškai priklauso nuo kritulių kiekio. Plonos riekės ar kauburėliai lietaus metu sukaupia mažai vandens, dėl blogų kapiliarinių ryšių su po jais esančia dirva drėgmė mažai pasipildo iš giliau esančių sluoksnių, todėl jau per 20-ies dienų sausą drėgmės augalai nebepasiekia. Storos dirvos riekės ar kauburėliai geriau sukimba su po jais esančia dirva, greičiau tarp jų atsiranda kapiliariniai ryšiai, per lietų sukaupia daugiau drėgmės. Dėl šių priežasčių netgi ilgų sausų (45 dienų) metu 20 cm storio riekėse ar kauburėliuose dirvožemio drėgmė iki augalams nepasiekiamos sumažėja tik paviršiniame apie 10 cm storio sluoksnyje, o 30 cm storio riekėse ar kauburėliuose išlieka pasiekiama beveik per visą storį.

Didelės įtakos drėgmės režimui gali turėti miško paklotė. Esant jos storiui iki 3 cm, ji turi nedidelės įtakos drėgmės apykaitai tarp riekės ir po ja esančios dirvos. Esant 5 cm paklotės storiui, net tarp storų riekių ar kauburėlių ir po jais esančios dirvos kapiliariniai ryšiai susidaro sunkiai, todėl drėgmė riekėje ar kauburėlyje papildoma mažai. Iš kitos pusės, storas paklotės sluoksnis trukdo krituliams prasiskverbti iš riekės ar kauburėlio į po ja esančią dirvą, todėl drėgmė susikaupia apatinėje riekės ar kauburėlio dalyje, paklotės zonoje. Labai ilgų sausų periodų (60 dienų) metu, esant nepakankamiems kapiliariniams ryšiams su po riekėmis ar kauburėliais esančia dirva, drėgmės juose gali sumažėti tiek, kad augalai jos nepasieks. Sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose išartose net storose riekėse ar kauburėliuose ilgais sausais periodais drėgmės gali sumažėti iki augalams nepasiekiamos.

Iš mineralinės dirvožemio dalies ir miško paklotės suformuotų volų drėgmės režimas turi savo ypatybių. Didelis paklotės kiekis humusiniame vole išplečia palankios augalams drėgmės intervalo ribas, bet pasunkina jos judėjimą pačiame vole. Kuo daugiau paklotės, tuo sunkiau humusiniame vole juda drėgmė. Palankiausias augalams drėgmės režimas yra voluose, kuriuose paklotės yra apie 25 proc.
Lygiai su paviršiumi paruoštos dirvos drėgmės režimas mažai skiriasi nuo to drėgmės režimo, koks būna neruoštoje dirvoje ir yra palankus želdiniams prigyti ir augti.

Laikinai užmirkstančių dirvožemių kirtavietėse kauburėliais ar riekėmis paruoštos dirvos drėgmės režimui žymios įtakos gali turėti storas sudurpėjusios paklotės sluoksnis, kuris, ypač pirmais želdinių augimo metais, mažina drėgmės patekimą iš gilesnių dirvožemio sluoksnių į paviršinį. Nepaisant to, beveik visą vegetacijos sezoną, išskyrus ilgai trunkančius sausus periodus, kauburėliuose per visą jų storį, o kur žemesni kauburėliai - net ir po jais, būna augalams lengvai įsisavinama drėgmė. Ilgų sausų periodų metu drėgmės kiekis dirvoje pradeda sparčiai mažėti ir iki 8-10 cm gylio, kai kuriuose - net iki 25 cm gylio, sumažėja iki augalams nepasiekiamos. Lietingų orų periodais kauburėlių paviršiuje ar viduje pasitaikančios perteklinės drėgmės zonos būna trumpalaikės, neigiamos įtakos kultivuojamiems augalams neturi ir rodo mažą sudurpėjusios miško paklotės pralaidumą. Trečiais želdinių augimo metais drėgmės režimas kauburėliuose būna palankesnis augalams, lyginant su drėgmės režimu kauburėliuose pirmų metų želdiniuose. Juose augalams nepasiekiamos ar sunkiai pasiekiamos drėgmės laikotarpis trumpesnis, ilgiau vyrauja augalams lengvai įsavinama drėgmė.

Drėgmės dinamika L hidrotopo kirtavietėse neruoštoje dirvoje žymiai skiriasi nuo drėgmės dinamikos kauburėliuose. Pirmų metų želdiniuose per visą vegetacijos sezoną drėgmė visą laiką augalams būna pasiekiama. Drėgmė dirvožemyje labai priklauso nuo mikroreljefo. Net nežymiuose reljefo paaukštėjimuose iki 25 cm gylio dirvožemyje drėgmė būna lengvai įsavinama ir tik ilgų sausų periodų metu sunkiai augalams pasiekiama. O netgi nežymiuose reljefo pažemėjimuose vyrauja perteklinė drėgmė ir tik ilgų sausų periodų metu augalai drėgmę lengvai įsavina. Trečių metų želdiniuose neruoštoje dirvoje drėgmės režimas būna panašus kaip pirmų metų želdiniuose, bet dėl vešlesnių žolinių augalų bei minkštųjų lapuočių įtakos ilgų sausų periodų metu reljefo paaukštėjimuose drėgmės kiekis paviršiniame dirvožemio sluoksnyje (iki 15 cm) gali sumažėti iki augalams nepasiekiamos.

Labai svarbu ruošiant dirvą sumažinti konkuruojančių augalų kiekį sodinimo vietoje. Atlikti tyrimai parodė, kad bet kuris dirvos paruošimo būdas sumažina konkuruojančių augalų masę ir agresyvumą kultivuojamiems augalams sodinimo vietoje, lyginant su neruošta dirva, tačiau skirtingų dirvos paruošimo būdų įtaka yra nevienoda. Pirmais želdinių augimo metais mažiausia žolinių augalų masė ir aukštis būna vagose, ant storų riekių ir kauburėlių. Lyginant su neruošta dirva, žolinių augalų masės skirtumai siekia 5-8 kartus. Žymiai mažesnę įtaką žolinių augalų masei turi dirvos paruošimas volais, permaišant viršutinius dirvožemio sluoksnius, lygiai su dirvos paviršiumi juostomis ar aikštelėmis. Antrais želdinių augimo metais žolinių augalų masės ir agresyvumo kultivuojamiems augalams skirtumai tarp skirtingų dirvos paruošimo būdų sumažėja.

Laikinai užmirkstančiose dirvose užmirkimo netoleruojančių medžių šaknys (eglės, maumedžio, galbūt - ir kai kurių kitų medžių) gali augti tik iki 10-15 cm gylio dirvos sluoksnyje, todėl ruošiant dirvą negalima suformuoti ištisinių įdubimų (vagų), nes tai apribos šaknų augimą šia kryptimi. Medžiai, neturėdami šaknų iš vienos pusės, taps neatsparūs vėjui. Dirvą paruošus kauburėliais, medžių šaknys augdamos juos lyg apglėbia, todėl atsparumas vėjui nesumažėja.

Atsižvelgiant į dirvožemio drėgmės režimą, maisto medžiagų kiekį, konkuruojančių augalų agresyvumą sodinimo vietose, šaknų sistemų išsidėstymą, želdinių prigijimą, išsilaikymą ir augimą (kirtavietėse į kauburėlius, riekes, volus ar lygiai su dirvos paviršiumi paruoštas juostas pasodinti želdiniai gerai prigyja, o auga visuomet geriau negu pasodinti į vagas ar duobutes) galima teigti, kad normalaus drėgnumo dirvožemių sklypuose dirva turi būti ruošiama aukščiau bendro paviršiaus (kauburėliais, riekėmis, volais, lysvėmis) ar lygiai su juo (juostomis, aikštelėmis), o laikinai užmirkstančių dirvožemių sklypuose - tik aukščiau bendro dirvos paviršiaus (kauburėliais), išskyrus, kai veisiami juodalksnio želdiniai, kuriems dirvą galima ruošti ir lygiai su paviršiumi. Laikinai užmirkstančių dirvožemių kirtavietėse dirvos paruošimas vagomis, freza padarytais ištisiniais įdubimais ar duobutėmis, o neretai ir lygiai su paviršiumi paruoštomis juostomis, yra ir žalingas. Neturint galimybių paruošti dirvos kauburėliais, visuomet geriau sodinti į neruoštą dirvą, negu į vagas ar duobutes, išskyrus kai veisiami juodalksnio želdiniai.
Ruošiant dirvą riekėmis ar kauburėliais, jų plotis turėtų būti ne mažesnis negu 50 cm, storis lengvose dirvose - 25-30 cm arba apie 10-15 cm, kad sodinimo metu dalis šaknų patektų į po rieke ar kauburėlį esančią dirvą. Sunkiose dirvose išariamos plonos riekės, o į kauburėlius sodinama taip, kad dalis šaknų patektų į neruoštą dirvą. Ruošiant dirvą volais iš permaišytos mineralinės dirvožemio dalies ir paklotės, paklotės kiekis neturėtų viršyti 50 proc., o geriausia, kad jos būtų apie 25 proc.

Nusausintų dirvožemių sklypuose dirva ruošiama pagal susiformavusias ar besiformuojančias dirvožemių sąlygas. Persausintose žemapelkėse dirva ruošiama vagomis ar duobutėmis, į kurias sodinami juodalksniai. Geriausias dirvos paruošimo laikas - kai ji drėgna, bet neperdžiūvusi. Negalima ruošti šlapių dirvų.
Dirvos paruošimu miško želdinių augimas dažniausiai pagerinamas tik keletą ar keliolika metų po želdinių įveisimo. Neilgai trunka šis poveikis ir todėl, kad ruošiant dirvą nekeliamas ilgalaikio medžių augimo pagerinimo tikslas. Tik tada, jeigu dirvos paruošimu iš esmės pakeičiamos dirvožemio drėgmės režimo sąlygos arba, pvz., suardomas kirtimo metu suformuotas sutankintas dirvožemio sluoksnis ir kai kuriais kitais atvejais, augimo pagerinimo efektas būna ilgalaikis. Vis dėl to, nors dėl dirvos parošimo želdinių augimas pagerėja tik keletą ar keliolika metų, tai atsispindi pribręstančio ar brandaus amžiaus želdiniuose.

Dr. V. Mikšio duomenimis, Lietuvos pribręstančių ir brandžių kultūrinės kilmės medynų bonitetinė klasė tų pačių augaviečių sąlygomis yra aukštesnė, negu savaiminės kilmės. Kadangi želdinių priežiūra XX a. tarpukario Lietuvoje beveik nevykdyta, kultūrinės kilmės medynų, lyginant su savaiminiais, aukštesnę bonitetinę klasę belieka susieti su dirvos ruošimu, o gal ir su medelių geriau išvystytomis šaknų sistemomis persodinimu. Be to, kai kuriais atvejais dirvos ruošimas gali sudaryti sąlygas įveisti tas medžių rūšis, kurių įveisimas be šios procedūros būtų neįmanomas.
Nors mišką galima įveisti ir be dirvos paruošimo ir netgi neatsižvelgiant į dėl dirvos paruošimo želdinių augimo pagerėjimą, dirvos paruošimas dažniausiai apsimoka dėl palengvėjusių sodinimo darbų, geresnio želdinių prigijimo, išsilaikymo (sumažėja atsodinamų želdinių) ir ypač dėl želdinių priežiūros darbų apimčių sumažėjimo arba ir jų išvengimo. Jeigu želdinių priežiūrą sumažinsime nors per pusę, dirvos paruošimas apsimokės, neskaitant kitų privalumų.

2012 08 15


Valstybės Įmonė
Prienų miškų urėdija

Miškininkų g. 2, LT-59149
Ignacava, Prienų r. sav.
telefonas (8 319) 60300
faksas (8 319) 60492
el. paštas: info@prmu.lt

Duomenys apie VĮ Prienų miškų urėdiją kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 191803586
PVM mokėtojo kodas LT918035811 A.s LT04 7300 0100 0256 3597, "Swedbank" AB, b.k. 73000

 

 



Gaisringumas Ligos Medienos ištekliai